Įsivaizduokite, kad Jūs norite geriau gyventi. Nusprendžiate ieškoti aukso, kadangi tai labai geras praturtėjimo būdas (kaip užsidirbti pinigų nieko neinvestuojant arba, kitaip sakant, kaip uždirbti pinigų nemokamai). Imate kastuvą ir pradedate kasti žemę savo kieme. Kasate dieną, kasate dvi, savaitę, mėnesį, metus, 10 metų…
Nesąmonė ar ne? Jūs nekasite 10 metų, kadangi jau po keleto dienų Jūs – miręs. Kodėl? Todėl, kad Jūsų kieme nėra aukso. Jūs mirėte iš bado. Paprasta.
Bet įsivaizduokit, kad pro šalį einantis žmogelis pasako: “Žmogau, nekask. Čia nėra aukso”. Toliau galimi du variantai. Pirmas. Jūs sakote jam: “Eik tu na****, durniau” ir kasate toliau (kadangi Jūs jaučiatės protingas, o anas, Jūsų nuomone, yra durnas). Po kelių dienų Jūs jau Rojuje. Bet ne žemiškame, apie kurį svajojote. Dangaus Rojuje. Ar toks buvo Jūsų artimiausias tikslas? Greičiausiai, kad ne.
Galite paklausti. O kaip gi kiti žmonės randa aukso?
Atsakymas.
Pirmas žmogus randa aukso atsitiktinai. Kiti sužino iš gandų, šnipinėdami arba kaip nors panašiai. Galbūt perka informaciją, tačiau bet kuriuo atveju moka už informaciją. Nebūtinai pinigais. Galbūt savo laiku, sveikata ar dar kuo nors. Kas mano, kad jų laikas nieko nevertas, gali šnipinėti ir klausytis gandų (kuriuos paskui beje dar reikia patikrinti) nors ir visą gyvenimą.
Tačiau pagalvokite apie dar vieną variantą. Ką daro protingas žmogus, radęs aukso. Aišku, tikras lietuvis iš bulvių ir runkelių šalies turėtų kasti sau patyliukais vienas. Bet to nabago problema yra ta, kad jis – lietuvis iš bulvių ir runkelių šalies. Kaimynai netrukus pastebės, kad žmogelis kažkur dingsta naktimis. Vieną kartą paseks jį ir sužinos, kad naktimis tas šykštuolis auksą kasa.
Ką laimėjo mūsų tautietis, kuris bandė susigriebti visą auksą pats vienas? Jis laimėjo tik tiek, kad spėjo iškasti aukso kur kas mažiau negu tikėjosi (viltis – durnių motina), nes likusią dalį susirinko kaimynai. Už dyką.
Šiuo atveju kaimynai buvo protingi. Jie šnipinėjo ir sužinojo. Kadangi jie buvo protingi, tai sužinojo ir jų draugai (gavo informaciją iš patikimų šaltinių), o taip pat ir kiti žmonės (iš gandų), kadangi paslaptį galima išsaugoti, kai ją žino du. Jei žino trys, tai jau ne paslaptis. Taigi, kažkas iš kaimynų išsiplepėjo ir pasklido gandas.
Vienus gandas pasiekė, kitų ne. Praeivį, kuris Jus perspėjo, kad Jūsų kieme nėra aukso, gandas aplenkė. Bet jis pastebėjo, kad vienas iš ano šykštuolio kaimynų draugų pažįstamų pažįstamas pradėjo plačiau gyventi. Žmogelis paklausė, kaip jam tai pavyko. Tas jam atsakė: “Informacija kainuoja”. Žmogelis davė jam grynųjų ir sužinojo kur reikia kasti.
Tai kas gi liko durniaus vietoje?
Kiekvienas gali pasirinkti. Pavyzdžiui gali bandyti perkasti visus dirvonus savo rankomis. Arba šnipinėti naktimis, ką veikia kaimynai. Galbūt šnipinėti visus nepažįstamus, kurie gerai rengiasi ir važinėja gerom mašinom. Galbūt vaikščioti į turgų ir klausytis bobučių skleidžiamų gandų. Galbūt skaityti laikraščius.
Pagalvokim kokia tikimybė, kiek gali prireikti laiko ir kokios garantijos, kad pasiseks?..
O tuo tarpu žmogelis, kuris nupirko informaciją per 2 minutes, ją pardavė kitiems. Už pinigus. Susigrąžino savo investiciją ir dar uždirbo. Kol gandas pasiekė Jus, mano malonus skaitytojau, aukso nebeliko. Jį iškasė tie, kurie buvo greitesni. Pavėlavusiems – kaulai.
Kiek Jūs man duosite, jeigu pasakysiu, kur aukso tikrai nėra?
Gerai jau gerai. Aš nieko neprašau už tai, nors galbūt sutaupysiu Jums mažiausiai 10 bergždžio kasinėjimo metų. Bet aš parodysiu kažką, kad padeda apdoroti milžiniškus informacijos srautus ir tais įrankiais bus galima pasinaudoti nemokamai. Kam patiks ir kas norės jais naudotis pastoviai, galės juos įsigyti ir naudotis tiek, kiek norės.
Galės kasti ten, kur reikia ir dar parodyti kitiems, pakol dar yra ką parodyti. Kadangi, kaip pasakyta Šventajame Rašte (Mk 4, 24), “kokiu saiku seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta”.
